Medicinos konfidencialumas ir dalijimasis informacija: praktinis vadovas

Medicinos konfidencialumas ir dalijimasis informacija: praktinis vadovas

Įvadas

Medicininis konfidencialumas yra vienas iš pagrindinių paciento ir sveikatos priežiūros specialistų pasitikėjimo ramsčių. Tačiau koordinuotos priežiūros ir daugiadalykių komandų kontekste kasdien kyla klausimas dėl dalijimosi konfidencialia informacija. Kaip galime suderinti absoliutų konfidencialumo įsipareigojimą su būtinybe keistis duomenimis, kad būtų užtikrinta optimali priežiūra? Šiame praktiniame vadove, remiantis Visuomenės sveikatos kodekso nuostatomis ir CNIL rekomendacijomis, nurodyta medicininio konfidencialumo teisinė bazė ir sąlygos, kurioms esant teisiškai leidžiama dalytis informacija.

Medicinos paslapties teisinis pagrindas

Medicinos konfidencialumą nustato Visuomenės sveikatos kodekso L.1110-4 straipsnis ir Baudžiamojo kodekso 226-13 straipsnis, už jo pažeidimą baudžiamas vienerių metų laisvės atėmimu ir 15 000 eurų bauda. Ši paslaptis apima visą informaciją, kuri patenka į specialisto dėmesį: diagnozę, gydymą, pacientų pasitikėjimą, bet ir pastebėtus ar išvestus elementus.

Tai būtina visiems sveikatos sistemoje dalyvaujantiems specialistams: gydytojams, slaugytojams, vaistininkams, akušeriams, taip pat sveikatos įstaigų administraciniam personalui. 2016 m. sausio 26 d. priimtas įstatymas modernizuoti mūsų sveikatos sistemą išplėtė šią pareigą medicinos-socialinio sektoriaus specialistams, sukuriant vieningą konfidencialios informacijos apsaugos sistemą.

Sąlygos keistis informacija tarp specialistų

Dalijimąsi informacija tarp sveikatos priežiūros specialistų reglamentuoja CSP L.1110-4 straipsnis. Reikia išskirti dvi skirtingas situacijas:Toje pačioje priežiūros komandoje ⬥⬥⬥: manoma, kad dalijimasis leidžiamas, jei pacientas buvo informuotas ir gali pasinaudoti savo teise prieštarauti. Priežiūros komanda apibrėžiama kaip specialistų grupė, tiesiogiai dalyvaujanti to paties paciento slaugoje.

Tarp profesionalų, nepriklausančių tai pačiai komandai ⬥⬥⬥: reikalingas aiškus ir išankstinis paciento sutikimas, gautas bet kokiomis priemonėmis, įskaitant nematerializuotą. Šis sutikimas turi būti informuotas, konkretus ir bet kuriuo metu atšaukiamas.Tarp profesionalų, nepriklausančių tai pačiai komandai ⬥⬥⬥: reikalingas aiškus ir išankstinis paciento sutikimas, gautas bet kokiomis priemonėmis, įskaitant nematerializuotą. Šis sutikimas turi būti informuotas, konkretus ir bet kuriuo metu atšaukiamas.

Dalijimasis visais atvejais turi apsiriboti informacija, kuri yra griežtai būtina priežiūros koordinavimui ar tęstinumui, laikantis BDAR nustatyto minimizavimo principo (5 straipsnis).

Teisinės konfidencialumo išimtys

Tam tikrose situacijose leidžiama arba net reikalaujama panaikinti medicininį konfidencialumą. Pranešimas apie nepilnamečių ar pažeidžiamų asmenų tvirkinimą (Baudžiamojo kodekso 226-14 str.), privalomas ligų deklaravimas (CSP L.3113-1 straipsnis) arba informacijos perdavimas sveikatos draudimo pareigūnui yra įstatyme numatytos išimtys.

Kita vertus, paciento šeima neturi bendros teisės gauti medicininę informaciją. Tik paciento paskirtas patikimas asmuo (CSP straipsnis L.1111-6) gali gauti tam tikrą informaciją pagal išreikštus pageidavimus.

Priemonės ir geroji praktika

Bendrai naudojamo medicininio failo (DMP) ir saugaus sveikatos pranešimų siuntimo (MSSanté) įdiegimas leidžia techniškai apsaugoti mainus. Įstaigos taip pat turi patvirtinti sveikatos informacinių sistemų saugumo politiką (PSSI-S) ir paskirti duomenų apsaugos pareigūną (DAP), vadovaudamosi BDAR.

Išvada

Medicininis konfidencialumas nėra kliūtis priežiūros kokybei, bet paciento pasitikėjimo sąlyga. Konfidencialios informacijos dalijimosi taisyklių įsisavinimas leidžia sveikatos priežiūros specialistams veiksmingai bendradarbiauti laikantis savo etinių ir teisinių įsipareigojimų. Norint užtikrinti šią praktiką, būtinas reguliarus komandų mokymas ir aiški informacija pacientams.